Arkliena – skanus ir sveikas maistas

Arkliena yra ypatinga mėsa, išsiskirianti daugybe vertingų savybių, kurias savo veikaluose minėjo tokie garsūs mąstytojai kaip Herodotas, Strabonas, Abu Ali, Avicena. Tačiau stebėtina ir tai, kad skirtingai nei dauguma sveikų ir neskanių produktų, tinkamai paruošta arkliena – nepaprastai skanus delikatesas.

Daug kalbama apie natūralius, genetiškai nemodifikuotus, ekologiškus produktus, norom nenorom prisimenama (ar pirmą kartą sužinoma) arklių mėsa.

Arkliena – pati švariausia mėsa, nes arkliai nėra imlūs parazitų sukeltoms ligoms, tarp jų ir karvių pasiutligei. Arklių mėsa yra dietinė, hipoalerginė, pranašesnė už kitas mėsos rūšis visaverčiu baltymų, vitaminų A, E, B1, B2 bei geležies, vario ir kalio kiekiu.

Tai nepakeičiamas produktas sergantiems anemija, alergija maistui bei kai kuriomis kitomis ligomis. Arkliena mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje, puikiai reguliuoja medžiagų apykaitą.

Ši mėsa lengvai virškinama – jautiena visiškai suvirškinama per 24 val., o arkliena – per tris! Arklių taukai yra tarpinis gyvulinės ir augalinės kilmės riebalų produktas, skatinantis tulžies išsiskyrimą.

Ši mėsa labai gražios raudonos spalvos ir puikios struktūros, o kumeliukų mėsa yra itin minkšta. Ji ypatingai sveika, nes arkliai beveik visus metus maitinasi patys po atviru dangumi, kaip briedžiai, stirnos, elniai ir kiti žvėrys.

Daugiausia arklių mėsos inportuoja Kinija, JAV, Meksika, Kazachstanas, Italija, Prancūzija, Belgija, Vokietija, Lenkija,  Argentina, Mongolija. Arklieną vertina ir ja mėgaujasi netgi mūsų kaimynai latviai.

Daugelyje pasaulio šalių arkliena mėgstama ir šios mėsos vartojimas maisto reikmėms turi senas istorines tradicijas. Senoviniai piešiniai ant uolų sienų liudija, kad laukiniai arkliai buvo pirmykščių žmonių medžioklės taikinys ir, kaip teigia kai kurie mokslininkai, buvo prijaukinti būtent kaip mėsiniai gyvuliai, o tik vėliau pradėti išnaudoti kaip nešuliniai. Dar Senovės Romos aukštuomenės puotose gardžiausias patiekalas buvo kumeliukų mėsa. Žinoma, kad arkliena buvo valgoma teutonų religinių apeigų metu. Europiečiai mėgavosi arkliena iki 732 m. popiežiaus Grigorijaus III draudimo, kurio priežastis buvo prekybinių santykių, ūkininkystės bei kavalerijos plėtra. XIX a. antroje pusėje, kai atsirado mechanizuotos transporto priemonės bei žemės ūkio technika, šis draudimas buvo panaikintas